Giedrius pradėjęs karjerą mūsų terminale vos prieš aštuonerius metus nuo pačių pirmųjų žingsnių, jis šiandien vadinamas vienu geriausiu STS (angl. ship-to-shore) kranų operatoriumi ir šiemet tapo KKT metų darbuotoju. Tai ne tik pripažinimo ženklas - tai istorija, kaip greitas kelias į karjeros viršūnę gali būti pasiekiamas, jei turi vieną paprastą, bet lemiamą tikslą – norą augti. Apie visa tai kalbamės su Giedriumi Kutniausku.

​

- Visų pirma, sveikiname tapus KKT metų darbuotoju! Ką jums reiškia šis įvertinimas?

- Ačiū. Iš tiesų - labai malonu. Kai tave įvertina, ne tik pastebi klaidas, bet ir pasako „tu gerai dirbi“ – atsiranda vidinė motyvacija. Toks įvertinimas yra netikėtas, nes niekada nedirbau dėl apdovanojimų, bet labai džiugu, kad kažkas mato tavo pastangas. Tai įrodo, kad einu teisingu keliu.

​

- Ar prisimenate savo pirmąją dieną terminale?

- Puikiai prisimenu. Jaučiausi visiškai „žalias“. Nežinojau nei kur, nei kas yra, nei kas ką daro. Tiesiog bandžiau įsilieti į sistemą, kuri tuo metu atrodė kaip organizuotas chaosas - konteineriai, didžiulė teritorija, racijos. Viskas buvo nauja, net ir pats uostas. Iki tol dirbau Anglijoje sunkvežimio vairuotoju, o čia - visiškai kita planeta.

​

- Kaip prasidėjo jūsų kelias į dabartinę poziciją - STS krano operatoriaus kėdę?

- Karjerą pradėjau nuo „žemiausios“ pozicijos - dokininko-mechanizatoriaus, dirbau su pakrautuvu, uosto vilkikais, vėliau sekė vis sudėtingesnės krovos technikos išbandymai. Vienas iš pirmųjų mano vadovų pasakė: „Tave matau dirbant krano kabinoje ir valdant kraną“. Tuo metu man tai skambėjo kaip kažkas tolimo, bet po metų jau bandžiau prisijaukinti RTG (angl. Rubber Tired Gantry) kraną, o dar vėliau - STS. Po kokių dvejų su puse metų nuo įsidarbinimo jau buvau STS operatorius. Galimybės atėjo pačios - bet aš buvau pasiruošęs jas priimti.

​

- Kas buvo sunkiausia šioje kelionėje?

- Be abejonės - pradžia. Tuo metu, kai įsidarbinau, nebuvo tokios struktūruotos naujokų įvedimo sistemos, kokią turime dabar. Teko viską perprasti savarankiškai - kas kur randasi, kaip veikia technika, kaip bendrauti per racijas, kaip atskirti kolegų balsus, kurie tuo metu atrodė kaip šnypščiantis fonas. Vienas iš didžiausių iššūkių buvo ne pati technika, o žmonės - tiksliau, bendravimo stoka.

Tačiau visa tai užgrūdino. Išmokau ne tik dirbti, bet ir įrodyti, kad galiu, kad esu vertas daugiau. Šiandien situacija visiškai kitokia - įmonė iš esmės pakeitė požiūrį į darbuotoją. Nauji kolegos gauna mentorius, organizuojami mokymai, vadovai įsitraukia. Tai rodo, kad įmonė auga - ir man džiugu būti to pokyčio dalimi. Žvelgdamas atgal, suprantu - viskas, ką išgyvenau, buvo verta. Be to etapo nebūčiau ten, kur esu dabar.

​

- Ar buvo momentas darbe, kai supratot: „Man sekasi, galiu dar daugiau“?

– Taip, buvo. Ir tai nebuvo viena konkreti akimirka, labiau - procesas. Aš niekada nesiekiau karjeros žūtbūt - nedėjau tokių pastangų, kad įrodyčiau „paimkite mane aukščiau“. Bet visada dirbau taip, kad galėčiau atsakyti už savo veiksmus ir tikiuosi, kad niekada nenuvyliau vadovų ar kolegų pasitikėjimo. O kai matai, kad vadovai pradeda tau pavesti vis sudėtingesnes užduotis, pasiūlo išbandyti save naujose pozicijose - supranti: „manimi pasitiki“. Tai reiškia, kad darbas kalba garsiau už žodžius.

Mano teta man visuomet kartoja: „tu gimęs po laiminga žvaigžde“. Ir aš pats tai jaučiu. Man tikrai sekasi - tiek karjeroje, tiek gyvenime. Ne todėl, kad viskas nukrenta iš dangaus, bet todėl, kad atsiranda žmonių, kurie pamato manyje potencialą būtent tuo metu, kai labiausiai reikia. Kartais pagalvoju - kodėl būtent aš? Bet atsakymas paprastas: kai dirbi nuoširdžiai, kai nesieki visko per prievartą, kai esi pasiruošęs priimti galimybes - jos ateina. Tad gal ta žvaigždė virš galvos ir šviečia ryškiau, bet ir pats ją uždegiau savo darbu.

​

- Pirmas kartas STS krane - kokie įspūdžiai?

- Kosmosas. Greitis, aukštis, preciziškumas - viskas atrodė nežmoniška. Pirmą kartą atsistojus nuo krano kėdės delnai buvo šlapi, nugara varvėjo prakaitas. Bet kai supranti galingosios technikos valdymą, pradedi jaustis kaip tikras operatorius. Dabar tai - kasdienybė, bet pagarba technikai visuomet išlieka.

​

- Koks jausmas dirbti 54 metrų aukštyje ar neturite baimės jausmo aukščiui?

- Jausmas - išskirtinis. Kiekvieną kartą pakilęs į kabiną virš terminalo teritorijos, jautiesi tarsi valandėlę atsiplėšęs nuo žemės ir rutinos. Kai pasitiki technika, kai žinai, ką darai - baimė traukiasi. Didžiausi iššūkiai kyla ne dėl aukščio, o dėl oro - vėjas, lietus ar rūkas gali išbalansuoti net patyrusį operatorių.

​

- Ar būna, kad gigantiškieji STS kranai „supyksta“ ir „nenori klausyti?

- Būna. Vieną dieną viskas einasi kaip iš natų, kitą - atrodo, kad kranas nenori tavęs klausyti. Tuomet kvėpuoji, nusiramini, ir procesus kartoji iš naujo. Žinote, juokingai skambės, bet iš tiesų net STS kranai turi savo charakterį, o santykiai su jais - tikras bendradarbiavimo menas.

​

- Ar turite slaptą ritualą prieš pamainą: kavos puodelis, speciali muzika, kvėpavimo pratimai?

- Taip, turiu - nors jis gal ir ne visai slaptas! Atvažiuoju į darbą anksčiau, ramiai atsigeriu kavos su kolegomis, pajuokaujam, o tada jau ir STS kranas žino, kad šiandien jam teks paklusti gerai nusiteikusiam operatoriui. Svarbu dieną pradėti be skubėjimo ir streso - tada ir konteineriai geriau dėliojasi ir kranas nepyksta.

​

- Dirbote su visomis krovos technikomis terminale. Tai kodėl pasirinkote dirbti su STS kranu?

- Taip, esu išbandęs praktiškai visą techniką, kurią turi KKT - nuo mažo autokrautuvo iki mobilaus „Liebherr“ krano, kuris kelia nestandartinius krovinius, tokius kaip vėjo jėgainių dalys ar elektros generatoriai. Toks platus spektras davė labai daug - pradedi matyti ne tik, kaip veikia pavienė mašina, bet ir kaip visas terminalas funkcionuoja kaip organizmas. Supranti visą krovos grandinę - nuo atvykstančio vilkiko iki konteinerio pakrovimo į laivą. Tai labai pravartu, nes net ir dirbdamas aukštai kabinoje, žinai, kas vyksta žemiau.

Bet STS kranas - tai jau visai kitas lygmuo. Aš mėgstu sakyti, kad tai kranų pasaulio Formulė-1. Jis galingas, greitas, didžiulis ir reikalaujantis maksimalaus tikslumo bei koncentracijos. Valdydamas STS kraną, tu tarsi tampi atsakingas už visos logistikos srauto paskutinį tašką - būtent tu uždedi tą „tašką ant i“, kai konteineris pasiekia laivą ar iš jo nukeliamas.

Kodėl pasirinkau būtent dirbti su STS kranu? Nes tai - iššūkis. Čia nėra monotonijos. Kiekviena diena vis kitokia - skiriasi kroviniai, oro sąlygos, laivai, jų konfigūracija. Reikia gebėti greitai prisitaikyti, o kartu - išlaikyti ramybę. Be to, man visada imponavo atsakomybė. STS krano operatorius - tai žmogus, kuriuo pasitiki visa komanda. Ir kai tą pasitikėjimą jauti - dirbti tampa ne tik atsakomybe, bet ir garbe.

​

- Jei vaikystėje būtumėt žinojęs, kad būsite krano operatorius, ką būtumėt daręs kitaip?

- (Juokiasi) Gal būčiau daugiau su LEGO kaladėlėmis žaidęs. Bet iš tiesų - niekada nebūčiau pagalvojęs, kad dirbsiu tokiame darbe. Vaikystėje svajojau būti policininku. Bet gyvenimas viską sudėlioja savaip.

​

- Kokie įgūdžiai būtini STS operatoriui?

- Atsakomybė. Ne tik dirbti, bet ir galvoti, ką darai. Tikslumas, budrumas, savikontrolė. Aplink tave dirba žmonės, tad turi būti jų saugumo garantas. Ši technika - tai visada didelė jėga, kurią turi atsakingai valdyti.

​

- Ar kiekvienas gali tapti krano operatoriumi?

- Jei turi noro - taip. Dirbti su technika išmokstama. Bet reikia kantrybės ir atsakomybės, ko neišmokysi, tai turi turėti savyje.

​

- Ką pasakytumėte žmogui, svarstančiam apie darbą terminale, bet abejojančiam savo galimybėmis?

- Terminalas - tai ne tik darbas, tai - galimybė. Jei rodai iniciatyvą, čia tave tikrai pastebės. Karjeros durys atviros, tik reikia nepabijoti pradėti.

​

- Ar jaučiate, kad pats tapote įkvėpimu kitiems?

- Galbūt. Bet man atrodo, kad mes visi čia įkvepiame vieni kitus - vadovai, kolegos. Kai visos pusės bendrauja viena kalba, atsiranda bendras tikslas. Tai skatina augti.

​

- Ar save matote su KKT po 10 metų?

– Vienareikšmiškai taip. Esu žmogus, kuriam patinka stabilumas. Jei viskas gerai - kam keisti? Čia matau save ilgam.

​

- Ir pabaigai - kas, jūsų nuomone, yra jūsų sėkmės raktas?

- Aš kilęs iš devynių vaikų šeimos. Visada žinojau, kad noriu savo šeimai sukurti kitokį gyvenimą nei pats turėjau vaikystėje. Todėl mano sėkmės formulė paprasta: noras, pastangos ir atsakomybė. Visa kita – ateina savaime.