Kai prieš daugiau nei du dešimtmečius į mūsų įmonę atėjo dirbti Vilius Anužis, turbūt niekas dar nenujautė, kad jis taps pirmuoju iš Anužių šeimos, pradėjusiu kurti jų bendrą profesinę istoriją šioje įmonėje. Šiandien Vilius - krovos darbų organizatorius, žmogus, kuris ne tik matė, kaip keitėsi terminalas, bet ir prisidėjo prie jo augimo, formuodamas profesionalumo, atsakomybės ir atsidavimo kultūrą.

​

„Man tai niekada nebuvo tik darbas. Net savaitgaliais ar per atostogas mintyse vis tiek esi su tuo, ką dirbi - tai tapo gyvenimo dalimi“, - sako Vilius, prisimindamas pirmąsias savo dienas terminale, kai krovos darbai buvo atliekami rankomis. Pavyzdžiui, tuomet atplaukus laivams iš Peru su žuvies miltais, maišų krovą vykdėme fiziškai rankomis, technikos buvo minimaliai. Per du dešimtmečius Vilius užaugo kaip profesionalas - nuo darbininko iki pozicijos, kurioje dabar pats perduoda patirtį kitiems, tarp jų - ir savo giminaičiams.

​

Šiandien kartu su juo terminale dirba jo brolis, pusbroliai ir netgi sūnėnas - antroji Anužių karta. Audrius, Jonas, Vaidas, Steponas, Robertas ir jauniausias - vos prieš du mėnesius prisijungęs prie KKT komandos - Erikas. Tiesa, kaip ir giminės šventėse, interviu dalyvauti pavyko ne visiems - tą dieną terminale buvo Vilius, Audrius, Jonas ir Erikas.

 

Anužių aktyvus prisijungimas prie KKT komandos prasidėjo dar 2002 m., kai vis dažniau pradėjo atplaukti laivai su žuvų miltų kroviniu. Tuo metu smarkiai išaugęs darbo jėgos poreikis paskatino organizaciją vienu metu priimti net 76 naujus darbuotojus, kad būtų galima aptarnauti šiuos specifinius krovinius. Būtent tada į komandą įsiliejo ir pirmieji Anužiai - ir nuo to laiko jie liko.

​

„Mūsų organizacijoje jaučiuosi kaip namuose. Čia mane supa ne tik kolegos, bet ir žmonės, su kuriais dalinuosi kasdieniais rūpesčiais ir džiaugsmais - kaip su artimaisiais. Nuo pirmų akimirkų įsidarbinus KKT, jaučiau kad tai mano darbo vieta.  Net nė sykio nekilo mintis kažkur kitur ieškoti - stabilumas, laiku mokamas darbo užmokestis, aiškus darbo grafikas - tai didelė vertybė, kuri šiais laikais ne visur randama“, - sako Jonas dirbantis su mažesne krovos technika, kaip pakrautuvais. Per ilgus darbo metus jis sukaupė ne tik patirties, bet ir ištisą istorijų archyvą.

​

Jis šypsosi prisimindamas ir komiškas situacijas: „Per du dešimtmečius buvo visko - kartą priekaba atsikabino nuo krovos technikos ir nuriedėjo į kelto rūsį. Tą akimirką kilo vidinė panika, pamenu, kaip baisiausią košmarą, bet dabar jau žiūriu į tokią patirtį ir istoriją savo veiksmų su šypsena. Tokių nutikimų čia - ne vienas ir ne du. Jie jungia mus kaip komandą, kaip šeimą. Net juokaujame, kad čia kiekvienas turim po savo „legendinį įvykį“.

​

Pasak Jono, svarbiausia yra tai, kad kiekvieną rytą eini į darbą žinodamas, jog tavęs čia laukia. „Tai nėra tik darbas - tai vieta, kurioje jautiesi reikalingas ir įvertintas. O tai, man atrodo, pasako labai daug“.

​

Komanda kaip šeima, šeima kaip komanda

​​​​

Visi Anužiai - dokininkai-mechanizatoriai, tik Vilius išsiskiria tuo, kad organizuoja jų darbą ir vienintelis iš šeimos narių geba valdyti visą technikos spektrą - nuo mažiausio autokrautuvo iki didžiulio STS (angl. ship-to-shore) krano. Anužių šeimos profesinis kelias KKT skaičiuojamas ne vienerius metus, o jau du dešimtmečius: Vilius dirba nuo 2001-ųjų, Jonas prisijungė 2002-aisiais, o Audrius - nuo 2004-ųjų, likusieji į komandą prisijungė vėliau nuo 2010 m. Nors visi užima tas pačias pareigas terminale (išskyrus vienintelį Vilių), tobulėja savo srityse, domisi technikos naujovėmis ir perima vieni iš kitų patirtį, juos sieja bendras požiūris į darbą - atsakingas, smalsus ir atviras mokymuisi.

​

Retais atvejais pasitaiko, kad visi Anužiai atsiduria vienoje pamainoje - tuomet darbas tampa ne tik efektyvesnis, bet ir lydimas šilto šeimyniško ritmo. Susitarti lengva - užtenka žvilgsnio ar trumpo žodžio, nes ryšys tarp jų - pasitikėjimu grįstas.

​

Nepaisant skirtingų funkcijų, jie visi gyvena ta pačia kasdienybe - konteinerių judėjimu, krovos technika, iškrova ir pakrova, bendrais sprendimais bei operatyviu reagavimu į iššūkius. Tai darbas, kuriame svarbus ne tik greitis, bet ir pasitikėjimas. Tarp jų - vidiniai juokai, bendros istorijos, abipusis pagalbos laukimas ir šiltas, nuoširdus ryšys, kuris nepajudinamas net tada, kai keičiasi pamainos, spaudžia terminai ar technika „pavedė“.

​

„Kiekvienas čia turi savo autoritetą, savo stipriąją pusę. Pavyzdžiui, Jonas - labiau technikas, mano tėtis - moka greitai reaguoti į susidariusias netradicines krovos situacijas, - sako Erikas, dar tik pradėjęs savo kelią komandoje, - bet jei reikia galutinio žodžio ar patarimo - visų akys krypsta į Vilių. Jis mus suburia kaip treneris - ramiai, bet tvirtai. Aš kiekvieną dieną matau, kiek čia yra įdirbio, bendro supratimo. Ir kai matai, kaip dirba šeima - supranti, kiek daug galima pasiekti norint ir dirbant iš tikrųjų“.

​

Audrius priduria: „Mokomės visi - ir jaunesni, ir vyresni. Perduodam patirtį natūraliai, ne formaliai. Jaunimui skiriam laiko - rodome, aiškiname, kartojam, jei reikia. Kaip kažkada kolegos darė su mumis, taip dabar darom ir mes. Tai tarsi nerašyta taisyklė - žinios neturi sustoti su tavim. Visi žinom, kad vienas čia nedaug nuveiksi - o kai dirbam kartu, viskas įmanoma“.

​

Darbovietė, kurioje auga kartos

​

Anužių pavyzdys rodo, kad dinamiškas darbas ir palanki aplinka pritraukia ne tik darbuotojus, bet ir jų šeimas. Ir ne vienai dienai ar metams, o net dešimtmečiams. Terminalas tapo vieta, kurioje žmonės ne tik dirba, bet ir kuria prasmingas tradicijas, perduoda patirtį bei augina bendrą atsakomybės jausmą. Audrius A. neslepia pasididžiavimo: „Svarbiausias jausmas - pasididžiavimo mane užplūsta tada, kai matau, kad rodydamas pavyzdį užkrėčiau ir savo sūnų noru dirbti čia, KKT. Kai pats noriu padaryti gerai - jis mato. Kai rūpinuosi atsakomybe - jis perima. Ir dabar, kai jis žengia pirmus žingsnius mūsų organizacijoje, matau, kad jam svarbu tie patys dalykai kaip ir mums senai dirbantiems: patikimumas, pareigingumas, pagarba kolegoms. Tai reiškia, kad įmonės vertybės yra ir mūsų šeimos vertybės. Kas gali būti svarbiau?“.

​

Pasak Viliaus, didžiausia motyvacija - tai įmonės stabilumas, pagarba darbuotojui ir galimybė augti: „Kai prieš daug metų pradėjau čia dirbti, net minties neturėjau, kad ateis diena, kai po vienu stogu dirbs septyni Anužiai. O prašau! Dabar tai ne tik mūsų šeimos duona, bet ir pasididžiavimas - kad esame įmonės, kuri leidžia augti visom prasmėm, dalis. Darbovietė, kurioje auga kartos - tai ne šūkis, o mūsų kasdienybė“.

​

Esi vertinamas - vadinasi, nori stengtis

​

Kai darbuotojai jaučiasi vertinami - jie nori augti, tobulėti, siekti daugiau. Toks požiūris skleidžiasi ir tarp jaunesnės kartos.

​

Pasak Jono: „Kai matai, kad įmonė pasitiki tavimi, tu pradedi tikėti savimi dar labiau. Čia žmonės skatinami ne tik gerai dirbti, bet ir tobulėti. Tas paskatina iš vidaus - ir tada motyvacija tampa natūrali, ne primesta“.

​

Vilius priduria, didžiausia motyvacija - tai įmonės stabilumas ir pagarba darbuotojui: „Jaučiu, kad šioje organizacijoje darbas - vertinamas. Ir jei turi noro - gali nestovėti vienoje vietoje, o nuolat augti, jei tikrai turi užsispyrimo bei sveiko vidinio azarto, gali pasiekti aukščiausias pozicijas mūsų terminale“.

​

Erikas, vos pradėjęs, jau svajoja apie krano operatoriaus poziciją. Ir nė kiek neabejoja, kad ją pasieks: „Svarbiausia - noras, o sėkmingas mūsų šeimos pavyzdys - geriausia motyvacija“.

​

Kai darbas tampa palikimu

​

Paklausti, kaip prisideda prie terminalo klestėjimo, Anužiai atsako vieningai: perduoda žinias, puoselėja vertybes ir stiprina bendrystę. „Kiekvienas čia yra ne šiaip darbuotojas. Esame istorijos dalis, ir tai įpareigoja - dirbti atsakingai, saugoti tai, kas sukurta, ir kartu kurti ateitį“, - sako Audrius, šalia kurio dirba jo sūnus Erikas.

​

Tokios šeimos kaip Anužių tampa tikru pavyzdžiu, kad vertybės, darbas ir pagarba gali būti perduodami iš kartos į kartą. O Klaipėdos konteinerių terminalas - vieta, kurioje tokie žmonės auga, kuria ir išlieka - dėl bendruomenės, pasitikėjimo ir šeimos, kuri dirba kartu - nuo pirmadienio iki sekmadienio.

​

Vilius apibendrina paprastai, bet nuoširdžiai: „Yra toks tylus pasididžiavimas, kai supranti, kad tavo darbas - ne vien tavo. Kad tai, ką darai kasdien, tampa pavyzdžiu, tęsiasi per kolegas, per šeimą, per žmones, kurie stebi tave iš šono. Atstovauti tokią organizaciją - tai ne tik dėvėti logotipą ant liemenės, tai reiškia stovėti už vardą, kuris reiškia stabilumą, pasitikėjimą, atsakomybę ir lyderystę“.